šiandien mano gyvybę darbe palaiko tik mintis, kad kitą savaitę man atostogos :)
taip, tik savaitė, bet pradžiai užteks- rugpjūtį ilsėsiuos visas tris :)
ir taip, aš žadu NIEKO neveikti- sėdėsiu namie, miegosiu, skaitysiu ir šiaip užsiimsiu niekais. va rugpjūtį jau gal ir išsiruošiu kur... o dabar.. la fa
dieve, gi atostogų aš neturėjau daugiau nei metus. brrr... :)

vakar po pokalbio su tėvais kažkaip liūdnai susimąsčiau...
vienas senelis jau metus nemato viena akimi. nuo visų tai meistriškai slėpė...
kitas senelis ir močiutė jau susidūrė su vėžiu.

tai va, vakar pagaliau prisibeldė mintis, kad jie sensta. o ar įsivaizduojat, kaip sunku susitaikyt su tuo, kai seneliai- gyvybingesni už daugybę jaunesnių žmonių? senelis šiemet aplankė italiją. remontuoja namą. savo rankomis. padeda namo statybose mano tėvams. kolekcionuoja pašto ženklus, monetas. skaito daugybę knygų. domisi augalais.
močiutė buvo keliose piligriminėse kelionėse, taip pat aplankė italiją, norvegiją, dar keletą šalių. vadovauja "bočių" padaliniui. dvejus metus iš eilės dalyvavo konstitucijos egzamino finale vilniuje. tik neseniai nebekandidatavo į savivaldybės tarybą. viskas per pastaruosius trejus-ketverius metus.
o dabar suvoki, kad jie sensta. kad sveikata silpsta. kad...
net baisu pagalvoti, kad kažkada jų nebus...

lyg negana man dėlionių, dekupažo ir auskarų darymo, dabar dar ir siuvinėjimą (kryžiuku) bandau prisijaukint. čia vis sizike (kiek pas ją gražių siuvinėtų dalykėlių yra....) ir šiaip interneto įtaka :) be to, reikalauja mažiausiai pasirengimo- visom kitom veiklom reikia rast laiko, vietos, kantrybės. tarkim, daryt auskarų negaliu, jei bloga nuotaika- viskas linksta, krenta ir šiaip nesidėlioja. dekupažas... turi viską susinešt, susidėliot, po to susirankiot. užimu pusę ploto...
siuvinėjimas kol kas kompaktiškiausias- sėdžiu va sau darbe ir knebinėju :)

ne veltui burbu, kad daug kam rankos iš šiknos auga- požeminis namo parkingas bendras visoms trims laiptinėms. per tokį kiekį butų/žmonių juk būtinai atsiras tokių, kurie nesivargins apsaugot visų turtą- tai laiptinės durų užraktas sugadintas, tai durys į garažą atrakintos (kurios šiaip retai naudojamos, nes yra liftas).
šiąnakt kažkam panižo rankos, kažkas nepasirūpino, ir finalas- išdaužtas mūsų mašinos langas ir pavogta magnetola. nuostoliai sąlyginai nedideli (iš mūsų garažo yra ir pačias mašinas išvarę), bet vis tiek nemalonu. visos apsaugos, visi užraktai- šiknon, nes arba nesaugo, arba patys žmonės nesirūpina, kad jie saugotų... pikta

kiek siekia atmintis, šiandien pirmas kartas per beveik du metus, kai aš namie- visiškai viena. mažoji iškeliavo ilgų atostogų pas senelius, brangusis su darbo kolektyvu kažkur sodyboj bando prarasti sąmonę :D o aš, grįžus iš darbo, valgiau braškes su pienu (pirmą kartą šiais metais!), M&M's ir žiūrėjau filmus. net keista, tiesą pasakius  :)))

...pavadinimo. durnių laivas? manau, tiktų...
vilniaus rajonui vadovaus Dievas.

tai gal reikėtų visur dėl visa ko kunigus-egzorcistus susodint, kad staigiai šėtonus išvarytų, kad daugiau nebūtų tokių visokių nesąmonių?
ir pritariu "common sense"- kas mus apsaugos nuo mūsų politikų?

eilinį kartą suprantu- geriau nežiūrėti žinių ir neskaityti naujienų- bent išvengsiu galvos skausmo, kaip reaguoti į mūsų "protų" sumanymus...

o šiaip, (Simpsonų įtaka), siūlau ant Lietuvos uždėt tokį diiiidelį gaubtą, kad mūsų nepasiektų jokia neigiama info. visus sukišt į rūsius. ai, tiesa, nepamirškim pasakų- kodėl jų nieks dar neuždraudė? juk ten gyvena nesusituokę žmonės, įtartinai artimi broliai-seserys, žudikės pamotės ir, įtariu, homo... (tiesa, o nesiruošia uždrausti termino "homo-sapiens"? juk vis dėlto "homo"...)

tiek to mano vienkartinio padriko burbtelėjimo ta tema. nemėgstu...

ką tik. sena čigonė, kuriai nedaviau "kelių kapeikų". iš pradžių buvus labai graži mergaitė, gana greit tapau ta, kurią "dievas pakoros" ir panašiai...
mažu jau eit galvą pelenais barstytis ir čakras valytis?

pareina Kamilė ką tik- jau nuo durų skamba "mama, aš susiradau naują draugę!!!" ir tyliai- "ateik, pasirodyk". pasirodo gal metais vyresnė mergaitė.
"mama, o mes radom negyvą paukštelį". aha, kad patikėčiau, jos jį atsinešė parodo delniukuose gulintį aukštielninką... nežinau, gal žvirbliukas, o gal koks mažas kregždžiukas- neįsižiūrėjau. ir kaip man neparodyt, kad lavonas, net mažo paukštelio pavidalu, nelabai mane žavi?
išsiunčiau kur nors po medžiu palikt.
susitarė panelės rytoj vėl susitikt. o man kažkaip... neramu? prisiminus, kokia pati vaikystėj buvau, jaudinuos, kad tie nauji draugai būtų protingi ir ne itin pasiutę, kad mano naivioji nepasirašytų kokiai vaikiškai kvailai avantiūrai...
et, motiniški nerimai. gal praeis :)

apsilankiau šiandien dekupažo reikmenų parduotuvėj. apsipirkau šiek tiek. kaip maniakė namie dairaus, ką čia dar nudažyt/apklijuot/nulakuot...

o po to, stumdama laiką, nuėjau į vilbrą. stumdžiaus aplink vitrinas seilę varvindama, kol berniukas įsiūlė objektyvą pabandyt. tada išvarė į lauką: "ką čia viduj, per stiklą- vis tiek nieko gero". oi mama mamyte... nors imk ir bėk :D užtai žinau, kam taupysiu pinigus. tik jaučiu, ilgai teks tai daryt :D

epopėja tęsiasi :D
jei rimtai, šiandien buvau policijoje. dar kolegę nusitempiau. prasėdėjom beveik 3 valandas. "respects" tyrėjai už sugebėjimą tiek laiko ranka rašyt :D
dar teko peržiūrėt didžiulį katalogą su daaaaug nuotraukų. beveik kaip filmuose :D tik pas mus ne juodaodžiai/ italai/ šiaip mafiozai, o narkomanai, bomžai ir stoties prostitutės. ir kokybė nuotraukų dažnai apgailėtina. tiksliau, iš fotiko į kompą, ten mažumėlę "pamodeliuota", kad vienam lape gautųs po 6-8 fotkes, ir nespalvotu printeriu atspausdinta.  nežinau, kokia ten tvarka to "albumo", bet mūsų "draugo", nors anksčiau teisto, fotkės ten neradom...
taigi vagi. parodymus davėm, mordos neradom. lauksim toliau. sakė, mums greičiausiai ir į teismą gali tekti keliaut.

ai, tiesa, o diedas tas jau laisvėj...