Ta proga, kad nieks nelindo į akis, tingėjau. Tingėjau. Tingėjau. Dar viriau karamelę. Baisingai nusideginau pirštą ir visą vakarą vaikščiojau apsidėliojus agurkais- išbandžiau liaudies receptą. Na, tikrai padeda. Gal ne tiek, kiek norėjau, bet kentėt buvo galima.
O karamelė... Geriau nei praeitą kartą, bet dar ne tas. Tačiau su ledais suėjo :)

Prieš savaitę užsidegiau išbandyti karamelės gamybą. Išbandžiau... Valgyti buvo įmanoma tik sumaišius su nemažu kiekiu šokoladinio kremo :D
Šiandien teks daryti dublį antrą. Su mažesniu kiekiu cukraus (kur buvo protas anąkart- imt visą normą...). Gal šįkart jau bus galima pasigirt :))

Kaip lekia tas laikas. Baugu... Pradedi skaičiuoti- vaikui jau tiek, dirbu čia tiek, iki atostogų- tiek... 
Kaip pasiutę laksto atvirukai. Oficialūs postcrossingo vaikšto lėtai, tai visur kitur rašau rašau. Be sustojimo. Smagu :)

Šiaip tai norėjau parašyti kažką kitko. Bet pamiršau. Būna :)

Prisipirkau sėklų, sumečiau į stalčių ir būčiau nei neprisiminus, jei ne mažė. Zirzė zirzė, teko sėt. Nors tingėjau. Sėklytes pylė, aišku, ji. Tai buvo arba labailabai daug krūvoj, arba tuščia :)) 
Bet tai dygsta, nosikes kiša lauk. Smagu žiūrėt, kai mažoji vis lekia į balkoną, mane už rankos tempdama ir rodo- va, jau žemuogės rodosi, o bazilikas kiek išlindo, o melisos ir nesuskaičiuosi! Skaičiuoja daigelius, pasakoja, kiek per parą naujų pamatė :)) Įdomiausia, kad aš pati neatsimenu, kas kur yra, o ji paskaitė pavadinimus porą kartų ir jau žino.

Nesvarbu, gausis iš to kas vėliau ar ne, bet dabar laimės pilnos kelnės namie :)    

Tai va, supermamos- ne tik blogis. Tikrai tikrai :) Viena pasiūlė, kita pridėjo, dar 50 palaikė ir skatino ir štai! Dienos šviesą išvydo puikus lietuviškų, postcrossingui skirtų atvirukų rinkinys. Didžiulis, tikrai didžiulis kiekis. Vien aš turiu apie 250 :D O dar pridėjus kitus siuntimui skirtus susidaro gana solidus skaičius- apie 400... Ta proga improvizuotai susikonstravau dėžę visam gėriui :)

Kaip man patinka visi tie tėvų ar dar velnias žino kieno išlaikomi, gyvenime niekur nedirbę, nesimokantys, jokia apčiuopiama veikla neužsiimantys piliečiai, kurie jaučia pareigą pamoralizuoti tema "kaip galima dirbti visiem šitiem vergvaldžiam už tokius pinigus, jau geriau savo kažką daryti". Kamon, liaudis- aš neturiu tėvų ar senelių, kurie galėtų leisti man nedirbti, ir palikimo gero neturiu. Ir galvos tokios geros, kuri leistų sukti biznius lygioj vietoj. Užtai turiu vaiką, kurį reikia išlaikyti, ir kitokių įsipareigojimų, ir man visi tie protingi pasiūlymai toli šviečia...

Gal iki metų pabaigos ir baigsiu šitą rašliavą :)) Kažkaip nesidėlioja mintys, neklauso pirštai. Bet bandau :)

Kelionė pirmyn

Taigi taigi, stoviu, laukiu. Apsidairau- velnias, kur aš?! Mano rožinėse svajonėse viskas atrodė kur kas geriau. O čia... Kitoj gatvės pusėj- kaži koks turgus. Pažvelgiu žemyn savo pusėj- po tiltu- tikras Gariūnų turgus. Šimtai kioskelių, tūkstančiai žmonių. Prie šaligatvio vis sustoja caro rūriko laikų autobusai ir autobusiukai, išlipa krūvos žmonių su krūvom tašių.Dairausi kaip pasiutus, laukiu turinčios pasitikt- o jei nepastebės? Bet ne- aš gi su dideliausiu raudonu lagaminu. Turi pastebėti. Vis maigau telefoną (velniop tuos tapšniukus, kodėl negalima jų spaudyti su pirštinėm? Šššalta juk), sulaukiu atsakymo- "Стой на месте!" Стой так стой. Aš kantri, palauksiu. ( Žiūrim toliau, ko sulaukiau ) Tam kartui tiek, laikas ruoštis į darbą. 

Namie genda kompiuteriai. Gendu aš. Jei ne sloga, tai temperatūra. Jei ne temperatūra, tai kosulys. Jei ne tas, tai dar kas nors.
Visiškai jokios motyvacijos ką nors daryti. Priešpavasarinė apatija? Avitaminozė? Nežinau, bet norisi viską mesti ir dingti. 
(apie tai, kad egzaminai ant nosies, o aš nieko net nepradėjau, išvis patylėsiu...)