savaitgalį atšokau geriausios draugės vestuves. prieš dvi savaites buvo dar vienos draugės.
kadaise buvom trys- klasiokės, patikėtinės, pačios pačiausios viena kitai. laikas ir atstumas daro savo, obetačiau viliuos, kad nors su viena santykiai vėsta, su kita pavyks išsaugot. kaip gražu buvo žiūrėt į šypsenas, į meilės kupinas akis...
tai va... iš mūsų klasės buvau pirma, puolus į šeimyninį gyvenimą- vaikas, (beveik) vyras, savi namai. ale jos ėmė ir aplenkė- turiu vaiką, (antrą)(beveik) vyrą, bet neturiu žiedo ir (beveik) vyras sako, kad manęs neves. nežinau, palaukt, ar jau kočėlu šonus apvanot...

juokai juokais, bet nors nesu ta, kuriai mirtinai reikia antspaudo, baltos suknios ir žiedo, bet tokie sudalyvavimai kartais per smegenis kerta. ir tada dar labiau mąstai- tikrai tikrai nori savo namų, savo vyro, savo gyvenimo. nes ne tas laikas ir ne ta situacija, ir ne ta patirtis, kai gali neribotą laiką tenkintis trupiniais...