Aha, kompanijos tradicija- atidaryt ne tik šašlykų, bet ir baidarių sezoną. netyčiom, nemačiom, bet į kompaniją įsipaišiau ir aš. iš pradžių- tik su mintim tą laiką, kai visi plauks, praleist sodyboj su knyga, poilsiaujant- juk nemoku plaukt, bijau vandens, tai ką man veikt visą dieną upėj?
bet likimo pokštas- ilgai spardžiusis sutikau bandyt ir aš...

taigi, balandžio 5 dienos rytą su tašytėm sėdam į mašiną ir judam į vietą. po valandėlės kitos atsikapstom į sodybą "Pas Rūtą" http://www.countryside.lt/lt/sodybos/mini/?rid=226

(turiu paminėt, kad oras iš pradžių išgąsdino- ne taip šilta, kaip buvo žadėta. bet užbėgsiu už akių- vėliau, visų džiaugsmui, išlindo saulytė, atšilo, tad ir nuotaikos pagerėjo.)
persirengiam tinkamais rūbais, aš dar šimtą kartų pasitikslinu, ar tikrai bus liemenės. o gal likt krante?
ech, kas bus- tas.
sėdam į autobusiuką, kuris mus nuveža į vietą. ten jau laukia baidarės. susipakuojam mantą ir pradedam kelionę. bijot jau nebelabai
 galiu- kelio atgal tiesiog nėra

neskubėdami vilkomės iš paskos- sunku su manim. pirmas kartas, nežinau, ką ir kada daryt... kalbu per daug ir per garsiai. galvojau, būsiu išversta iš baidarės bet nieko, po truputį stumiamės į priekį. tiesa, man net akys pavargsta nuo įtempto žiūrėjimo- mano gi darbas stebėt visa ką, kas išlindę iš vandens, kad išvengtume akmenų, kelmų ir pan.

pirma kliūtis- šakos skersai upės. kas perlėkė per viršų, o kas... taip, mes (dėl mano baimių) kėlėm baidarę saugiai. gerai, kad ne vieni tokie buvom (paguodžia)


paplaukioję porą valandų, pasiekėm pietų metą ir vietą. ramiai sau valandėlę pailsėjom, užkandom ant laužo keptų dešrelių.



 ir pajudėjom toliau. kadangi pietūs vyko upės vingyje, dalis pagudravo ir baidares į vandenį nuleido jau už vingio, o mes ir dar dvi baidarės plaukėm sąžiningai
už vingio sulaukėm ir pirmos avarijos- beveik lygioj vietoj apsivertė viena baidarė. pasidalinom sausais rūbais ir pajudėjom toliau.
plaukiant supratau viena- man sunku vienu momentu jau net ašaros byrėjo- bijau apsiversti, nežinau, kada irkluot, kada ne, Antonui vienam viską daryt irgi sunku, ir malonu iš plaukimo- jokio... bet ką darysi- vidury upės neišlipsi, reikia baigt, ką pradėjom.

taip beplaukiant antonas pradėjo ramint- jau nebetoli finišas, va "toj" vietoj pernai jis apsivertė, vadinas, ir slenksčių nebus- tikriausiai mažai vandens šiemet. aš jau tyliai pradėjau džiūgaut- nebetoli kieta žemė
pasirodo, kiti mūsų pasigedo ir sustojo palaukti. pavijom, pamažu aplenkėm. ir vualia... staigmena- prieky nemažas akmenynas per visą upės plotį. prisitraukėm prie kranto. aha- ne mes vieni tokie gudrūs. nespėjau net sureaguot, kaip antonas paleido šakas, už kurių laikėmės ir suriko- "irkluok". irkluoju, ką jau čia bedarysi. rėkiau irgi nemenkai
tik prasinešėm per tuos akmenis- prieky eglė išvirtus. nežinau, kaip taip susirangėm, bet pralindom po ja. galvojat, viskas baigės? kur gi ne... iš pradžių pagalvojom, kad jau mašinas girdim. apsigavom- prieky dar daugiau akmenų, triukšmas kaip reikiant. "ant durniaus" prasinešėm ir per juos. desertui- kriokliukas. net atsikvėpt ir susiorientuot nespėjau, kaip nusileidom. prisimenu tik, kad baidarės "nosis" pasinėrė į vandenį ir jis užpylė man kojas
išsirėkėm kaip reikia. ir sugalvojom palaukt ir pažiūrėt, kaip seksis kitiems. šiaip taip, vos neapsivertę ant akmens, prisišvartavom. per tą laiką mus pavijo dar viena baidarė. visi išsilaipinom ir nuėjom prie kriokliuko. gražu- ant kranto suoliukas, vanduo šniokščia. tik kai pamačiau vaizdą, nesuvokiau- kaip mes sugebėjom taip gražiai pataikyt nusileist?

laukėm ilgokai... pasirodo, palikę mums už nugarų, kažkas apsivertė, tad gana netrumpai visi tvarkėsi.
mūsų nuostabai (ir nedideliam nusivylimui) niekas neišvirto plaukdami per krioklį.
pajudėjom toliau- dabar jau tikrai netoli finišas.
aišku, dar pataikėm ant seklumos. keistas jausmas- plauki ir jauti, kaip baidarės dugną tarkuoja krūvos akmenų. ir taip nesinori užstrigti.
bet mes šaunuoliai neapsivertėm, neiškritom, beveik nesušlapom. finišą pasiekėm, į krantą išlipom.
sunku įsivaizduot, kiek emocijų virė viduj- ir didžiulis pasitenkinimas savim, kad įveikiau, ir adrenalinas po tiek ir TOOOKIŲ kliūčių, ir mintys "daugiau NIEKADA"

bet viskas  baigės. rankos, aišku, dar tirpo, o kitą dieną ir iš lovos pajudėt buvo sunku.
nesigailiu, kad ryžaus, bet sunku būtų dar kartą- iš baimės negaliu mėgautis tuo, ką veikiu. tad tokia pramoga, tokia upė tinka tiem, kas mėgsta adrenaliną, kas nebijo vandens. o man reikia tokio plaukimo, kad galėčiau sėdėt su fotoaparatu ir tik fotografuot fotografuot fotografuot

taigi, sodyboj- šašlykiukai, norintiems- pirtis ir baseinas. ir svarbiausia- ramus poilsis po aktyvios dienos