sekasi gi man- autobusu važiavau į daržą mažės pasiimt ir atgal namo. ir tik dabar (!) pamačiau ant stalo savo piniginę, kuri ten liko po vakarykščio ėjimo į parduotuvę. o piniginėj, aišku, nuolatinis. visą dieną sukaus po namus, ir nesugebėjau pamatyt ryškios raudonos piniginės... ką čia bepridursi. lieka tik džiaugtis ta laime, kad kontrolės nesutikau

jau rašiau apie tai, kad darbe gyvena žiurkės.
vakar atvažiavo berniukas :) pradėti savo darbo. darbas toks- ant didelio gabalo kartono (nežinau, specialus ten ar paprastas) pripila klijų (gal ir nuodų) ir stato ten, kur menami graužikų keliai. padėjo ir patenkintas- lauksim, kol paklius. man, aišku, iškart kilo klausimas- kas turės jas susirinkt. žiūri į mane ir šypsos. mol, suprask, pati ir rinksies. aha, kur gi ne...

šįryt darbe smalsumas kamavo- pakliuvo kas ar ne. "technika" sustatyta tokioj angoj, kurią uždengia spintos. nesiryžau nieko judint, nosies kišt. užbėgo kolegė- smalsumas ją nugalėjo :D atitraukė spintą, pajuto kažką krebždant ir klykdama pabėgo. sukaupėm drąsą ir bandėm vėl. man iš toli lyg ir pasirodė kažkas tamsaus, bet lįst arčiau nervai per silpni. kolegė drąsesnė- patikrino iš arčiau. tikrai- yra pora "padružkių". sėdim, ir sukam galvą, kas jas iš ten ištrauks. supratom, kad tikrai ne mes :D

lėkiau į ofisą ieškot vyrų. neradau... vis tik vėliau prisiskambinau, atėjo vienas. pasiėmė maišą, nuėjo žiūrėt. atėjęs prašo... akmens. jos, pasirodo, dar kvėpuoja, pribaigt reikia. mano savijautą supras tie (tiksliau, turbūt TOS), kas lygiai taip pat liguistai bijo tokių padarų :D kad negirdėčiau jo eg
egzekucijos, muziką "paleidau" labai garsiai. vyrukas susitvarkė, susirinko, išėjo. o man vis dar šiurpai laksto ir kiekvienas garsas gąsdina :D o čia juk dar ne pabaiga... o jei jos supyks ir kerštaudamos man kojas pradės graužt? :D

būtent tokią išvadą padariau po minutėlės pamąstymo, kaip tuos besilankstančius spagečius sukišt į dešreles


(nežinau.lt)

skirtingai nuo mano šeimos vyro, nesakysiu, kad aš visiška bukaprotė. aš padarysiu išvadą- man jau laikas atostogauti... (lygiai poryt sueis metai, kaip aš dirbu be atostogų)

iš blondinių serijos- kaip paštininkai patenka į laiptines, kur durys su kodu, domofonu? jie žino kodą ar kaip?

visada nešioju tris žiedus. visada. niekad nesusiimu. taigi, vakar irgi atsiguliau normaliai, su žiedais. naktį atsikėliau palydėti į tualetą vaiko. apsižiūriu- vieno žiedo nėr. nesupratau... nuslysti tikrai negalėjo. pati nenusiėmiau. o ir kad nuimti, reikia kiek pasistengti. lovoj kol kas neradau. ieškosiu kur nors dar. gal rasiu. o jei ne? o jei ir rasiu- kaip jis vis tik nuo mano piršto atisdūrė ten, kur atsidūrė?

aha... mokslo nebuvimo irgi :D
vienam forume išsirutuliojo kalba, kad kažkas nemoka anglų kalbos, kažkas nebepamena... kadangi turim ten porą anglisčių, prasidėjo virtualios pamokėlės.
įsirašiau ir aš ten- nuo mokyklos baigimo anglų beveik nenaudojau, tuo labiau netobulinau, tad išliko tik primityvūs pagrindai. o ir mokykloj anaiptol ne taip gerai mokėjau, kaip norėtųs...
tai ir laužau dabar mintis/liežuvį/pirštus, bandydama elementarius sakinius parašyt :D pasirodo, kalbėt gyvai dar pusė velnio. rašyt man visai šakės...

kai kažkuriam savo įrašui sugalvojau žymę "blondiniškas gyvenimas", nemaniau, kad jos prireiks taip greit. ir tokioj situacijoj...
taigi vagi, važiuoju šiandien ryte į darbą. mane veža- 34 autobusas iki tarpinės stotelės ir 10 auto iki darbo. varau aš sau 34. mum sukt į kairę. matau, kad iš priekio atvažiuoja 10. vadinas, galiu nieko nelaukt, lipt lauk (tuoj po posūkio- stotelė) ir šokt į 10. nagi taip ir padarau. prasibraunu pro stovinčius lauke žmogus, įšuoliuoju į autobusą (dargi pro priekines duris) ir krentu ant kėdės ieškot bilietuko. randu. akimis ieškau komposterio. nėr. atsistoju. dairaus. nėr. užtat yra konduktorė. aha aha- moteriškė, renkanti pinigus. joooo, suvokiau, kur įšokau. akurat- 05 nėr kur dėtis- duodu litus ir važiuoju. kur- net neįsivaizduoju. bet važiuoju. ir visą kelią bandau suprast, kaip čia gavos, kad mačiau 10, o įšokau į belekokį.
gėda buvo baisingai- visas autobusas matė, kaip aš su bilietėliu blaškaus
spjovus į viską išlipau man dar žinomoj stotelėj (kad nenuvažiuočiau kaži kur, iš kur kelio atgal nėra), ir po poros minučių sulaukiau 10.

po to supratau, kad sukakotas 05 vilkos iš paskos, o 10 sankryžoj užtruko. todėl aš ir susimoviau.

MORALĖ PASAKĖČIOS PAPRASTA: kad ir kaip esi įsitikinęs, kur lipi, vis tik pažiūrėk dar kartą...

šįryt man pasistojo klausimas- kai troleibusas braukia braukia savo ūsais, ir paskui tie laidai išsiskiria į dvi atšakas- kaip troleibusas žino, į kurią atšaką mest jam savo ūsus?