šiandien sužinojau, kad mano ex darbo ex vadovė nuo šios savaitės nebedirba- ją atleido. ko ir reikėjo tikėtis iš tokio žmogaus... :)

taigi, žadėjau tai padaryti dar praeitą savaitę, bet susirgau, taip ir likau namie.
pagaliau prisiruošiau. įlindau į jų puslapį pasitikslint, kokių popierių reikia ir ką matau? ogi kad galima registruotis internetu- paskui tik sulaukti kvietimo atvykti.
va tada ir prasidėjo...užsiregistruoji, tada PRIVALAI susikurti CV, kad ta registracija būtų baigta ir DB gautų duomenis beigi juos patvirtintų. atrodo, viskas paprasta. bet... kažkas sugalvojo, kad daug ko negalima įrašyti ranka. tautybė? ieškai per paiešką. mokykla? ieškai per paiešką. viskas buvo ok, kol prisireikė suvesti darbovietes. dviejų taip ir neradau. matyt, todėl, kad jos jau likviduotos, tai ir sistemoj duomenų nėr. bet aš ten dirbau. ir ne taip trumpai, kad neįrašyčiau.
su mokslais vėlgi... kol susirandi, kol išsirenki, kas gi tau galbūt tiks. mano studentės karjera univere liko nepaminėta, nes sistema reikalauja tikslių rpadžios-pabaigos datų. kaip aš jas galiu įrašyt, jei nebaigiau? briedas kažkoks. šiaip taip surašiau, ką galėjau. tik atrodo ne visai gudriai :D
dabar dar nesu tikra, ar man kas nors tikrai praneš, kada ir kur atvykt. ar nebus tas registravimasis internetu fiktyvus?

iš darbinio pašto parašo ištryniau savo pavardę.
pravaliau kompą- kad neliktų mano programų, nuotraukų, muzikos.
reiks nepamiršt paskutinę dieną pravalyt viską- kad neliktų puslapių.
jau žvalgaus, kas iš mano daiktelių čia, ką reiks susirinkt. svarbu nepamiršt savo tušinukų :)

ir net kiek gaila, kad išeit reiks kitą savaitę, o ne dabar pat :)

norėjau rašyti "nekenčiu", bet su nauja mūsų cenzūra baisu :)
bet va tikrai- keisti jie žmonės... susiduriu su daug užsieniečių, bet niekas taip neįsikibęs savo kalbos kaip lenkai.
moteris trečia diena ateina. jau pirmą kartą pasakiau, kad galim kalbėt angliškai arba rusiškai, bet tik ne lenkiškai. suvokė... penkioms minutėms. antrą dieną tas pats. aš rusiškai, ji- kažkokiu rusų-lenkų mišiniu.
šiandien atlėkė ir davai lenkiškai. neišlaikiau ir ne visai mandagiu tonu pasakiau- aš NIEKO nesuprantu. "aaaa". aha :/ galvojau, gal suprato. nei velnio- po 5 minučių vėl pradėjo lenkiškai. beviltiška...

šiandien mano gyvybę darbe palaiko tik mintis, kad kitą savaitę man atostogos :)
taip, tik savaitė, bet pradžiai užteks- rugpjūtį ilsėsiuos visas tris :)
ir taip, aš žadu NIEKO neveikti- sėdėsiu namie, miegosiu, skaitysiu ir šiaip užsiimsiu niekais. va rugpjūtį jau gal ir išsiruošiu kur... o dabar.. la fa
dieve, gi atostogų aš neturėjau daugiau nei metus. brrr... :)

epopėja tęsiasi :D
jei rimtai, šiandien buvau policijoje. dar kolegę nusitempiau. prasėdėjom beveik 3 valandas. "respects" tyrėjai už sugebėjimą tiek laiko ranka rašyt :D
dar teko peržiūrėt didžiulį katalogą su daaaaug nuotraukų. beveik kaip filmuose :D tik pas mus ne juodaodžiai/ italai/ šiaip mafiozai, o narkomanai, bomžai ir stoties prostitutės. ir kokybė nuotraukų dažnai apgailėtina. tiksliau, iš fotiko į kompą, ten mažumėlę "pamodeliuota", kad vienam lape gautųs po 6-8 fotkes, ir nespalvotu printeriu atspausdinta.  nežinau, kokia ten tvarka to "albumo", bet mūsų "draugo", nors anksčiau teisto, fotkės ten neradom...
taigi vagi. parodymus davėm, mordos neradom. lauksim toliau. sakė, mums greičiausiai ir į teismą gali tekti keliaut.

ai, tiesa, o diedas tas jau laisvėj...

po didžiojo nuotykio dar neduoda atsikvėpt. vis dar su baime einu į darbą, vakare sunkiai užmiegu. vadovė rūpinas elektrošokais- kad turėtume kaip apsigint ateity.
o šiandien paskambino iš policijos, rytoj einu į apklausą. nauja patirtis :) jau iš anksto jaudinuos- esu linkus mažumėlę galvą pamest iš jaudulio, tai reikės pasistengt, kad neprišnekėčiau nesąmonių. ir labai tikiuos, kad neteks susidurti su tuo diedu (penktadienį buvo atsivežę jį į parduotuvę. net kojas pakirto pamačius)

vakar po "linksmybių" buvau susijaudinus, išsigandus, dar visokia kokia. bet nieko. vakare nurimau, rankos nebedrebėjo, pasijuokėm dar.
užtat šiandien ryte... tik akis praplėšus pajutau- širdis tyliai tuksena į pašonę, kažkur nemalonūs laukiniai drugiai po pilvą blaškos. aišku- nenoriu į darbą. kodėl? nes bijau... ir visą rytą jaučiu- tikrai bijau. kai adrenalinas nuslūgo, pasijautė...

supratau, kad nesugebu susidoroti su emocijom ir baimėm. panašiai buvo prieš kelis metus, kai su drauge už vairo papuolėm į nedidelį incidentą- miške nulėkėm nuo kelio. plionkė slystant irgi buvo trūkus, bet paskui labai greit sureagavau- liepiau užgesint variklį, lipti laukt, ropštis ant kelio. galva veikė be priekaištų. o paskui irgi prasidėjo- visus tuos metus pati bijau sėsti už vairo (tais metais mokiausi vairuoti, ruošiausi egzaminus laikyt. ir, svarbiausia, vairuoti mokėjau gerai), drebėdavau kaip epušės lapas važiuodama su kitais. ir tik dabar po truputį raminuos, nors jaudulį ir įtampą vis tiek jaučiu.
tai tas pats ir dabar- suvokiu, kad bijoti nereikia, kad viskas bus gerai, bet...

et, kiek daug žodžių, ir praktiškai apie nieką. bet jaučiu, kad reikia išsiliet kriokliu :)

uf, pilna įspūdžių. gaila, kad ne pačių geriausių.
taigi, detektyvas. iškart atsiprašau už galimą logikos stoką- dar adrenalinas kunkuliuoja, rankos dreba.

( nuotykiai )

įdomu susivokt, kad metų laikai keičias. vasara man jaučias tik tuo, kad galiu sakyt- jau šį mėnesį eisiu atostogaut. tikiuos... nes atostogos iš birželio vidurio kelias kelias... kolegei, turinčiai mane išleist, tai ACDC koncertas, tai vestuvės. taip ir nebežinau, kada gi aš ilsėsiuos. o tai jau nebejaučiu džiaugsmo eidama į darbą. tik norą atsėdėt ir maut namo...