rimtai. šiaip esu biški prieš tuos gigantus, bet Panorama man patinka. ypač darbo dienom. ypač po darbo.
nuvažiavom vakar, nes aš jau nuo gruodžio labai labai norėjau (ar reikia man- čia jau kitas klausimas) dziiiidelės tašės, a-lia kelioninės. įtikinau brangiausiąjį, kad būtinai turim nuvažiuot- "ten- išpardavimai- aš- greit- nubėgu- jei- papiginta- imu".
akurat- papiginta. 30 litų pigiau. ėmiau. dar paėmė(m) vyno. ir dar rimiake pasivaikščiojom.
ir taip tyliai ramiai- tose didelėse ardvėse visiškai nesijaučia žmonių (gal jų ir nėr). nereikia stumdytis. požeminėj aikštelėj maloniai akį merkia žalios lemputės, kviesdavos pasistatyti mašiną.
o grįždami pravažiavom pro akropolį. feeee, kas ten daros. tada supratau, kad vis tik ta požeminė aikštelė man ir kelia vieną didžiausių simpatijų- tiesiog iš lauko ir nesuprasi, kiek viduj visko daug gali būti.

beje, vyrai nebūtų vyrai- jei praeitą kartą iš požemio pasukom į dešinę ir kelias pasirodė per ilgas, šikart defaultu reikia sukt į kairę. ir nesvarbu, kad parašyta- "geležinio vilko (kur mums ir reikia)- į dešinę". ir pasukom. į kairę. ir pasivažinėjom. aplinkui :)))

o tu pameni, kad šiandien sueina lygiai metai nuo dienos, kai apsigyvenom kartu? :)

savaitgalį atšokau geriausios draugės vestuves. prieš dvi savaites buvo dar vienos draugės.
kadaise buvom trys- klasiokės, patikėtinės, pačios pačiausios viena kitai. laikas ir atstumas daro savo, obetačiau viliuos, kad nors su viena santykiai vėsta, su kita pavyks išsaugot. kaip gražu buvo žiūrėt į šypsenas, į meilės kupinas akis...
tai va... iš mūsų klasės buvau pirma, puolus į šeimyninį gyvenimą- vaikas, (beveik) vyras, savi namai. ale jos ėmė ir aplenkė- turiu vaiką, (antrą)(beveik) vyrą, bet neturiu žiedo ir (beveik) vyras sako, kad manęs neves. nežinau, palaukt, ar jau kočėlu šonus apvanot...

juokai juokais, bet nors nesu ta, kuriai mirtinai reikia antspaudo, baltos suknios ir žiedo, bet tokie sudalyvavimai kartais per smegenis kerta. ir tada dar labiau mąstai- tikrai tikrai nori savo namų, savo vyro, savo gyvenimo. nes ne tas laikas ir ne ta situacija, ir ne ta patirtis, kai gali neribotą laiką tenkintis trupiniais...

*** kažkada praeitą savaitę pradėjau virtualiai džiaugtis, kad Išrinktasis grįžo (ir dar su saldžiom lauktuvėm). internetas užlūžo, ir džiaugsmas sėkmingai liko tik su manim (ir dar biški su juo. tris kartus iš eilės).
*** beveik pamiršau, ką reiškia savaitgalis gamtoj neganant vaiko. ačiūdie, prisiminiau. dar sužinojau, ką reiškią nusvilę pečiai (rimtai- gyvenime tą patyriau vienintelį kartą, kai man buvo gal 12 metų. dabar vėl žinau). skauda. tikrai skauda. nemėgstu miegot ant pilvo, o šiąnakt teko. feee.
*** ir žiūrėt kartingų varžybas po trijų valandų atsibosta (net jei ten važiuoja Išrinktasis su chebra). ypač kai saulė tavo skūrą kaitina, nors jau ir taip popa. beje, dabar net fotiko tašės nebegaliu užsidėt...

taigi, kaip žinoma, MB tupi kaži kur Rusijos gilumoj, tipo, Altajuj (sunkiai įsivaizduojama, kur tai).
paskutinis pranešimas iš jo atėjo pirmadienį. sėdžiu, laukiu žinių, kaip jam sekas, džiaugiuos, kad ilsis- šitų atostogų jis labai laukė.
bet... mama (jo) labai nerimauja, kad negauna žinių. aš žinau, kad tai natūralu- juk abejoju, ar tokioj vietoj (http://tos4.livejournal.com/107274.html) mob. ryšys yra kiekvienam žingsny... tačiau ir pati nenorom užsikrečiu tuo nerimu, nors tikrai intensyviai bandau ją įtikint, kad viskas gerai ir kai tik galės, iškart praneš apie save.

bet vis tiek kiekvieną vakarą atsigulus tyliai sušnabždu- "saugok save" :*