patys idealiausi pietūs (vakarienė?)- naminė, močiutės auginta višta ir naminės bulvės. naminio šviežio agurkėlio betrūksta :)))

vakar virtuvėje nesisekė kaip niekad...
gaminant medaus padažą vištienai sėkmingai atsiskyrė puodelio, kuriame padažas burbuliavo, dugnas. taip nuoširdžiai- išgirdau pokštelėjimą ir pamačiau ant viryklės tekantį padažą. kuris, aišku, jau buvo paruoštas ir liko tik pilti ant mėsos... puodelis- kiaulė. naudojau jį ne pirmą kartą, o dabar ėmė ir išdūrė. bet nieko, mėsą nuo sudegimo, kol valiaus, lyg ir išgelbėjau. virtuvė, tiesa, trumpam virto uždūminta šokių aikštele...

po to sugalvojau išbandyt magyla  rodytus pyragėlius- dešreles tešloj. dešrelės buvo ne tos, sluoksniuotos tešlos skonis- irgi ne tas. valgoma, bet... ne tas :)

šeimos jau pamėgti blynai irgi gavos ne tie... dėl to, kad vietoj dviejų rūšių miltų teko naudot vienos- mat kitus kai kas sunaudojo... nieko, irgi valgoma. tik vis tiek skonis ne tas. nuo šiol miltus saugosiu kur nors, kur nieks nepaims :)

finalas- rytinė kava irgi buvo NE TA.... gavos greičiau kažkoks raketų kuras, kuris mano jautriam, prie kavos nepratusiam skrandžiui ir skonio receptoriams buvo, švelniai tariant, ne tas...

tiesa, ryte iš parduotuvės nešamas pyragas dėžutėj susimaišė taip, kad gavos košė. bet bent skonis nepasikeitė :)
vis tik tikiuos, kad bent šiai savaitei maistinių netikėtumų užteks- tikiuos neprarast noro gamint...

*** vaiks susirgo. penkias dienas atsėdėjau namie. nieko faino, kai tas sėdėjimas per prievartą. šiandien jau iškeliavom. gal neatkris ir viskas bus gerai (tfu tfu tfu)
*** per dvi savaites du kartus nusideginau. su orkaite. vieną kartą- plaštaką, šįkart- abiejų rankų pirštus. nefaina...
*** vis pagalvodavau, kad reiktų įsigyt blenderį- košėm, trintom sriubom gamint ir pan. užvakar atradau, kad jau metus turimas mikseris turi blenderinį priedą. staiga išnyko visos kulinarinės mintys, ką galima jo pagalba pagamint.
*** kol tupėjau namie, darbe atsirado "tiesioginė vadovė", kuri mano darbo vietą vakar pavertė stichijos siautėjimo vieta. o aš nesulaukiau net prisistatymo skambučio su įspėjimu, kad ji nori "šį tą pakeist". atėjau šiandien- išsigandau ir dar dabar neatsigaunu, bandau suprast, kur kas padėta...

kaip ten sako- žmogus ryškiai keičias kas 7 metus? aš gal vėluodama, bet vieną pokytį jaučiu- buvus visiška lama maisto gaminime, pajutau nerealų poreikį tuo užsiimti. bet taip nuo dūšios. jei apsiribodavau makaronais ir keptom kulšelėm, dabar vis kažką naujo darau. pati baigiu pasiklyst tarp sukauptų receptų. ir vis naujų ieškau, vis bandau bandau. ir mąstau- man reikia atostogų, kad galėčiau užsidaryti virtuvėje ir burti, burti, burti...
reikia tikėtis, bent kas nors šeimoj tokį posūkį įvertins teigiamai :)

sunku tylėt, kai per vieną savaitgalį porą kartų nusivili maitinimo įstaigomis
taigi, pradėsiu nuo penktadienio pavakarės mambo picoj ant Baltojo tilto. susitariau ten susitikti su drauge. atėjau anksčiau, atsisėdau prie pat durų beigi personalui prieš nosį. po 5 min. pribėgo vaikinukas su klausimu, ar jau priėmė mano užsakymą kas nors. cmon, aš dar meniu negavau...
( skaityti toliau )

niekaip nesuprantu- negi būtinai visiem įraut pas mane būtent tada, kai būnu ką tik įsidėjus patį skaniausią saldainį?

svarbiausia- susirgt. paskutinę sėdėjimo namie savaitę... prieš savaitgalį 

užtai pagaliau prisruošiau pyragą iškept per mano gyvenimėlį- trečias bandymas. maždaug pavyko